Ugnė Poloudina į kasdienybės fotografiją ateina su begaliniu švelnumu ir kantrybe. Su švelnumo ir kantrybės bagažu ji įžengia ir į kiekvieną jos žvilgsniui atsiveriančią šeimą. Ugnės fotoaparato akis išlaukia, kol nuslenka įtampos, pozos, norėjimo atrodyti geresniais ir gražesniais šydai, o tada pasirodo tikrieji – išdykę, pavargę, mylintys – veidai. 

 

Kai spragteli ryšys, įvyksta netikėta šventė – šalia švelnios stebėtojos imama žaisti, užsiimti kasdienėmis pareigomis ar tiesiog būti „čia ir dabar“. Taip fone dūzgiant buičiai imamos pasakoti autentiškos namų istorijos. 

​